Nors apie sąmoningus sapnus žinojo jau Aristotelis (IV a. pr. Kr.), o tibetiečiai sapnų jogą praktikuoja bene keletą tūkstantmečių, plačiajai ir mokslo visuomenei ilgą laiką tai buvo kažkoks beveik visai nežinomas keistas fenomenas, kurio net egzistavimu buvo abejojama iki pat XX a. antrosios pusės. Kaip galima vienu metu ir sapnuoti, ir būti sąmoningu – tai juk dvi visai skirtingos sąmonės būsenos! – plyšavo skeptikai. Buvo manoma, kad tai tėra tik fantazijos arba geriausiu atveju – kažkokia tarpinė būsena pabundant iš sapno ar tik prieš pradedant sapnuoti.
Sąmoningų sapnų pradininkas vakarų pasaulyje buvo prancūzų sinologas markizas d’Hervey de Saint-Denys, savo patirtį ir eksperimentus sapnuose aprašęs 1867 metais anonimiškai išleistoje knygoje „Sapnai ir kaip juos valdyti“. Deja, ši knyga buvo išleista labai mažu tiražu ir platesnių auditorių nepasiekė – net pats Sigmundas Freudas nesugebėjo jos gauti, nepaisant nemažai įdėtų pastangų.
Kiek vėliau, 1913 metais olandų psichiatras Frederickas van Eedenas atliko pirmąją mokslinį sąmoningų sapnų tyrimą, išnagrinėjęs 500 savo sapnų, iš kurių 352 buvo sąmoningi. Van Eedenas tapo ir plačiai prigijusio termino „lucid dream“ („skaidrus sapnas“) krikštatėviu. Per ateinančius keletą dešimtmečių po truputį pradėjo vis daugiau atsirasti sąmoningų sapnų aprašymų. 1968 metais Celia Green išleido pirmą išsamią sąmoningų sapnų studiją „Skaidrūs sapnai“ (angl. „Lucid Dreams“), kurioje nuodugniai išnagrinėjo visą egzistuojančią informaciją apie šį fenomeną.
Tačiau tikrasis proveržis sąmoningų sapnų moksliniuose tyrimuose įvyko tik dar po dešimtmečio – t.y., aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet du jauni talentingi mokslininkai, nepriklausomai vienas nuo kito, beveik tuo pačiu metu, sugebėjo moksliškai įrodyti sąmoningų sapnų egzistavimą miego laboratorijoje. Pirmasis tai 1978 metais padarė Keith Hearne, studijavęs doktorantūrą Liverpulio ir Halo universitetuose Anglijoje, o po poros metų JAV šį atradimą pakartojo Stanfordo universiteto doktorantas Stephen LaBerge, kuris nieko nežinojo apie ankstesnį Hearne atradimą!
Įdomu, kad jie abu, nepriklausomai vienas nuo kito, priėjo prie tų pačių išvadų. Kaip žinia, REM (greitų akių judesių) miego metu žmogaus kūnas yra suparalyžiuotas, su šiokiomis tokiomis išimtimis – pvz, dirba kvėpavimo sistema, o taip pat, be abejo, juda ir akys! Ir pasirodo, kad sapnuojančio žmogaus akių judesiai atitinka jo žvilgsnį sapne – t.y., jeigu sapne žmogus pasižiūri į kairę, jo fizinės akys taip pat nukrypsta į kairę. Tokiu būdu, valdydamas akių judesius, sąmoningai sapnuojantis žmogus gali duoti signalą (paprastai greitai pažiūrima į kairę-dešinę-kairę-dešinę) ir komunikuoti iš sapno! Šis atradimas leido parodyti, kad sąmoningi sapnai išties įvyksta REM miego metu ir fiziologiškai niekuo nesiskiria nuo įprasto sapno – tai nėra kažkokia tarpinė būsena tarp sapno ir pabudimo, o tiesiog normalus sapnas, kurio metu žmogus yra sąmoningas ir gali valdyti jo turinį!
Per paskutinius trisdešimt metų buvo atlikta visa eilė mokslinių tyrimų ir šiandien apie sąmoningus sapnus yra žinoma gana nemažai. Visgi sąmoningų sapnų tyrimai dar labai stokoja platesnio dėmesio ir dabartinės žinios tebėra tik pati ledkalnio viršūnė 🙂